Besileidžianti saulė

BESTSELERIO „NETEKĘS TEISĖS BŪTI ŽMOGUMI“ AUTORIAUS KNYGA

Penktojo dešimtmečio vidurio Japonija, karinis pralaimėjimas ir ankstesnių socialinių bei moralinių pagrindų žlugimas. Romano centre – nuskurdusi aristokratų šeima, kuriems po karo pagaliau vėl apsigyvenus kartu pamažu prasideda pražūtingi įvykiai. Motina serga nepagydoma liga, jos sūnus Naodžis iš lėto naikinamas depresijos bei narkotikų priklausomybės, o pagrindinė herojė duktė Kadzuko, nors ir jausdama polinkį griauti, pasiryžta sukelti revoliuciją ir užmezga keistą meilės ryšį su populiariu puolusiu rašytoju Uehara.

Japonų rašytojo Osamu Dazai romano „Besileidžianti saulė“ įtaka buvo tokia didelė, kad sąvoka „besileidžiančios saulės žmonės“ įėjo į nuolatinę vartoseną – ji apibūdina nuosmukį patyrusią Japonijos visuomenę po Antrojo pasaulinio karo. Anuomet daugeliui Japonijos aukštuomenės šeimų teko pradėti gyvenimą iš naujo. Jauna aristokratė Kadzuko, sąmoningai atsisakiusi savo aristokratiško gyvenimo būdo, tapo kone visą modernųjį pasaulį persmelkusio socialinio reiškinio – anomijos – visuomeninių ryšių susilpnėjimo simboliu.

Kai iš Pietų Ramiojo vandenyno grįžo Naodžis, prasidėjo tikrasis mūsų pragaras.

Osamu Dazai (1909–1948) – iškilus XX a. japonų rašytojas. Du jo žymiausi autobiografiniai kūriniai, išleisti po Antrojo pasaulinio karo – „Besileidžianti saulė“ ir „Netekęs teisės būti žmogumi“ (liet. 2021) literatūros kritikų traktuojami kaip alegorijos, pokario Japonijos visuomenės būsenos, savidestrukcinių nuotaikų ir visuotinio beprasmybės jausmo įvaizdžiai. Savižudybė ir pasakojimas apie iki jos nueitą kelią dominuoja kone visoje O. Dazai autobiografinėje kūryboje, šis motyvas dominavo ir paties rašytojo gyvenime, kol penktas bandymas žudytis 1948 m. tapo lemtingu.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.