Žemaitės paslaptis + EMMI + Šešėlis JMM. KOMPLEKTAS

ŽEMAITĖS PASLAPTIS

„Žymantienė nenutuokia Petrausko klastos. Vyras nedegina nė vieno jos laiško, deda į krūvelę, jau bene pora dešimčių spintoje po marškiniais pakišęs. Niekam nerodo, nesigiria, bet nedegina. Kodėl taip elgiasi? Ar nebijo, jeigu kas perskaitys, sužinos? Gal svarbus kiekvienas žodis, nori turėti, vis paskaityti, pasitikrinti, kad jų meilė yra tiesa? Bičiulė ne šiaip kaimo bobelė – rašytoja! Argi jam gyvenime kas berašys tokius laiškus, tokius žodžius? Kaip galėtų paleisti pelenais?..

Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako – betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, jis numoja ranka, tepriduria – gerai, gerai, nebijok...".

Romane pateikiami lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845-1921) biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. Rašytojos gyvenimas buvo ilgas ir spalvingas, asmenybė įdomi, iki senatvės gyvybinga. Iš gausių archyvinių faktų autorė pasirinko Žemaitės vėlyvos meilės liniją, pasiremdama jos laiškais, sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas mažai iki šiol žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje, iš kurios grįžusi rašytoja tegyveno 137 dienas, tačiau tos dienos buvo pilnos veiksmo ir netikėtumų. Įtaigia menine kalba autorė sukūrė paskutinio dešimtmečio (1911-1921) Žemaitės gyvenimo vaizdą, naujai atrasdama jos asmenybės spalvų ir atspalvių, priartindama prie šiuolaikinio skaitytojo.

Aldona Ruseckaitė – poetė, prozininkė, muziejininkė. 1978 m. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Daug metų dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, buvo ilgametė jo direktorė. Nuo 1993 m. A. Ruseckaitė yra Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto dekanė, Tarptautinės muziejų tarybos narė, nuo 2019 m. – Lietuvos muziejų asociacijos garbės narė, nuo 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Rašytoja yra aštuoniolikos knygų, tarp jų – penkių biografinių romanų („Šešėlis JMM“, „Dūžtančios formos“, „Padai pilni vinių“ „EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“) autorė. Už savo veiklą ir kūrybą pelnė valstybinių ir literatūros apdovanojimų, tarp jų – B. Brazdžionio, J. Aisčio, G. Petkevičaitės–Bitės, Žemaitės, S. Neries literatūrines premijas. 

EMMI

VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO GYVENIMO MOTERYS

Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino laikas tolsta, bet jo asmenybė ir prieštaringa biografija nepaliauja dominti ir kelti nuostabos. Šios knygos autorė žvelgia į klasiko gyvenimą – nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis.

Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Čia atskleidžiamas ypatingas Vinco ir jo sesers Magdalenos – taip pat poetės – ryšys: Vincas jaunėlę leido į mokslus, su ja dalijosi kūrybiniais sumanymais, buitimi, ilgėjosi jos, pasitraukusios į tolimąją Australiją. Komplikuoti santykiai poetą siejo su studente Emilija, po devynerių bendravimo metų tapusia jo žmona, ir į sudėtingus trisdešimt dvejus Mykolaičių santuokos metus įsiterpusia kita profesoriaus studente – Irena, kuri įkvėpė brandų poetą gražiausiems poezijos posmams ir teikė stiprybės sunkiausiomis valandomis.

Šios knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų vardų raidžių – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos.

„EMMI“ – penktasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Autorė remiasi archyvine medžiaga, ją nuosekliai ir atidžiai tyrinėja, romane nemažai panaudota ir niekur neskelbtų faktų, kurie kartu su literatūrine išmone dar labiau priartina prie sudėtingos iškilaus klasiko asmenybės.

ŠEŠĖLIS JMM

Tautos šauklys, dainius, žadintojas. Dažnai šie nuvalkioti apibūdinimai – tai viskas, ką žinome apie vieną garsiausių Lietuvos istorijos asmenybių Maironį. Jis mums yra tapęs patriotiškumo, lietuvybės bei pareigos simboliu, tačiau tikrame poeto, kunigo gyvenime netrūko triukšmingų menininkų susibūrimų, moterų draugijos, meilės istorijų ir garbės troškimo. Galbūt metas savo didvyrį pažinti iš naujo?

„Kartą žiūrėdama į prieš muziejų sėdintį granitinį Maironio paminklą supratau, kad jis per tiek metų pavirto šalta akmenine skulptūra, tam tikra ikona. Todėl mano siekis buvo suteikti klasikui gyvybės, kad žmonės labiau pamiltų Maironį, susidomėtų, pamatytų, kad jis buvo labai žemiškas, kad darė tas pačias klaidas, turėjo tų pačių aistrų, jį daug kas kankino, kad troško ir garbės, ir dėmesio, norėjo aukštų apdovanojimų, kad norėjo gyventi nesuvaržytas. Bet, kita vertus, jis buvo poetas, menininkas, komplikuota asmenybė, kuri savo eilėraščiuose labai kankinosi. Ši knyga tarsi bandymas suteikti klasikui dar vieną gyvenimą.“ – Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Aldona Ruseckaitė – poetė, prozininkė, muziejininkė. 1978 m. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Daug metų dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, buvo ilgametė jo direktorė. Nuo 1993 m. A. Ruseckaitė yra Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto dekanė, Tarptautinės muziejų tarybos narė, nuo 2019 m. – Lietuvos muziejų asociacijos garbės narė, nuo 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Rašytoja yra aštuoniolikos knygų, tarp jų – penkių biografinių romanų („Žemaitės paslaptis“, „Dūžtančios formos“, „Padai pilni vinių“ „EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“) autorė. Už savo veiklą ir kūrybą pelnė valstybinių ir literatūros apdovanojimų, tarp jų – B. Brazdžionio, J. Aisčio, G. Petkevičaitės–Bitės, Žemaitės, S. Neries literatūrines premijas.