Šermuonėlių mantija

„Jei vienu sakiniu reikėtų ištarti, apie ką ši knyga? Lyrinis herojus matuojasi karaliaus mantiją, o ta kandžiojasi? Arti. Gal net tai, kokia ši knyga, apibūdintum tuo pačiu sakiniu.

Pirmas įspūdis: skaitant sąmonėje vis sušmėžuoja naivioji dailė (dažniau ten, kur verlibras) ar medinis barokas (dažniau ten, kur silabotonika). O tai ir gyvenime, ir kultūroje tau labai artima, sava. Juk ir mes, ambicingi poezijos šventovės meistrai bei pameistriai, trokštame tęsti pradėtą, kurti taip, kaip iš anapus moko mūsų renesanso didieji, o išeina – kaip mokame. Kaip matome, kaip jaučiame, kaip vaizduojamės. Tarsi nenumatydami. Tarsi nenujausdami. Tarsi iš tikrųjų. O gal ir netarsi.

Ne, nežinai apie ką ši knyga, nenori žinoti. Žinai, kad joje yra labai stiprių eilėraščių. Todėl, jei tiki savimi, jei tiki poezija nors vieną nuošimtį to, ką tiki Rimvydas – nerk! Ir gal tave (gal ir tave) išgelbės norvegų žvejai.“ – Aidas Marčėnas