Toliau nei vandenynas

Į PILIGRIMINĘ KELIONĘ PĖSČIOMIS

Šis romanas galėtų prasidėti taip: 2010 m. kovo 9 d. išėjo iš namų Vilniuje ir iki šiol negrįžta. Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Kankinamas abejonių ir baimių, nuolatos pasinerdamas į pasaulio svaigulį, sutikdamas kelyje įvairiausių žmonių ir klausydamas jų neįtikėtinų istorijų, retkarčiais patirdamas gyvenimo pilnatvę, jis pamažu ima suprasti, ką iš tiesų reiškia eiti viena koja žemėje, o kita – dangumi. Tuo tarpu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis. Kas tai – pikta lemiantis ženklas ar, priešingai, viltis, kad net ir tuomet, kai atrodo, jog nėra kelio atgal, tavęs visąlaik kas nors laukia grįžtant?

Narius Kairys – rašytojas, vertėjas, kino kritikas, žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojas, dėstytojas. Jo prozos kūriniai – antropologinės fikcijos – ir publicistiniai tekstai (recenzijos, straipsniai, interviu) spausdinami pagrindiniuose Lietuvos kultūros leidiniuose. „Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas.

Ir štai tu vėl stovi prie slenksčio. Kiek sykių jau taip būta ir kiek sykių neišdrįsdavai žengti tolyn? Bijai, nes nežinai, į ką pavirsi kelio gale – savimi ar tik pamėnu, būtybe, praradusią savąjį laiką. Tačiau pažadas, kurį jauti kiekviena savo ląstele, kad visuomet yra kažkas daugiau nei tik tai, kas yra, – stipresnis už tavo begalines baimes. Galų gale juk visos meilės istorijos yra šmėklų istorijos. Kažkur toli šiaurėje tuoj veršis Ejafjadlajokudlis. Niekas, nė tu, nors ir tariesi gyvenąs ugnikalnio papėdėje, to dar nežino. Nežino nė ji – ta, kuri lauks, nes tau štai šią akimirką viskas pasidarė skaidriai paprasta – tereikia persižegnoti, nusilenkti, persižegnoti, pabučiuoti, persižegnoti, nusilenkti, persižegnoti ir žengti. Toliau nei vandenynas.