skudureliu_svente_virselis_min_1626781347-907b31bdd932e41d1de3f53989599de7.jpg

-60%

Skudurėlių šventė

Donaldas Kajokas

Dailininkė	Asta Puikė
Žanras	romanas
Leidimo metai	2021
Psl. skaičius	296 p.
Įrišimas	kietas
Matmenys	21.7 cm x 14.5 cm x 3 cm
Brūkšninis kodas	9786094802546

Ištrauka

12,50 €

5,00 €

ROMANAS APIE NYKIMĄ IR NYKSTANČIUOSIUS

Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke’s, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė“ – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio...

„Skudurėlių šventė“ yra paskutinė trilogijos (kitos dvi dalys – „Kazašas“ ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“) dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas. Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas“ ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.

Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. D. Kajoko kūryba, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įvertinta daugeliu svarbių Lietuvos literatūrinių premijų. Pirmiausia D. Kajokas žinomas kaip poetas. Tačiau ne ką menkesnio susidomėjimo sulaukė ir jo eseistikos darbai bei romanai. Autorius savo kūriniuose kalba apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Apie autorių

Donaldas Kajokas (gim. 1953) – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. 1992 m. poetui buvo paskirta Jotvingių premija. 1995 m. tapo Poezijos pavasario laureatu už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. autoriui buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“.

Nuo 1989 m. pradėjo dirbti „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi, o žurnalui tapus savaitraščiu iki pat 2012 metų darbavosi jame vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Šiuo metu yra profesionalus rašytojas. D. Kajoko kūryba įvertinta daugeliu Lietuvos literatūrinių premijų, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įtraukta į moksleivių ir studentų mokslo programas, cituojama moksliniuose straipsniuose, apie poeziją, eseistiką ir romanus rašomi magistro darbai. Rašytojas dalyvavo kūrybos skaitymuose Lenkijoje, Ukrainoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Gruzijoje, Liuksemburge, JAV. Išvertė ne vienos šalies poezijos ir prozos kūrinių, filosofinių tekstų, kai kurie vertimai išleisti atskiromis knygomis. Yra sudaręs bei redagavęs daugiau kaip dvidešimt kitų autorių knygų.

Pirmiausia D. Kajokas žinomas kaip poetas. Tačiau ne ką menkesnio susidomėjimo sulaukė ir jo eseistikos darbai bei romanai. Autorius savo kūriniuose kalba apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu. „Gaudyti kuo grynesnę poetinę vibraciją“ – taip „Autoriaus žodyje“ („Meditacijos“) D. Kajokas apibrėžia svarbiausią principą. Ar galima sakyti – poetinį principą? Taip, nes ir mintis išauga iš galvojimo, kad pasaulyje veikia vibruojanti dvasinė energija, kad žmogus, nuolat tobulinantis save kaip instrumentą, yra jos pasiekiamas, užgaunamas“ (Viktorija Daujotytė).

Straipsniai, recenzijos