Romanas su Frau

Frau Lota – gyvybinga, aštraus proto šimtametė (beveik). Jos požiūriu, lietuviai tebesą kaimiečiai, neverti geresnių darbų nei uždarbių, o lietuvės – pilkos bevardės pelytės. Mat iki karo Lota gyveno Berlyne, savame name su dviem tarnaitėmis, bet per karą ji prarado viską. Vis dėlto lietuvė besanti darbšti ir sąžininga slaugytoja, su ja galima pasikalbėti apie tikėjimą, pasipasakoti savo gyvenimą. Lota norėtų, kad ta lietuvė pas ją grįžtų. Nesvarbu, kad geriau už ją pačią išmano vokiečių literatūrą ir kitką.

Įdomu skaityti šį poetinį „romaną", stebėti vokiečių ir lietuvių charakterio ir gyvenimo būdo skirtumus ir panašumus. Kritiškas, negailestingas frau Lotos žvilgsnis į imigrantus, kurie veržte veržiasi į Vokietiją, neturėdami nei socialinių buitinių įgūdžių (tuštinasi metro, grabinėja vokietaites), nei noro dirbti. Vokiečiai net po jų miestų bombardavimo nebėgo į amerikas ir šveicarijas, anot frau. Ir lietuvei skaudu iš uždarbiaujančių svetur tautiečių girdėti niekinamą požiūrį į Lietuvą.

Šarmingai, su humoru rašo Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Ji sėkmingai sujungė poezijos ir prozos stilius, nes turi nemažą rašytojos patirtį – yra išleidusi 8 poezijos ir 6 prozos knygas, pjesių, vertimų.

„Europa sensta, jai reikia vis daugiau rūpesčio ir slaugos. Praktiški, taupūs, itin tvarkingi vokiečiai mielai samdo lietuves, garsėjančias pareigingumu ir darbštumu, kad jos už nedidelį atlygį slaugytų nebegebančius apsitarnauti jų senolius. Daugybė moterų, ilgiausiems mėnesiams palikusios savo šeimas ir namus, šiandien legaliai ar nelegaliai darbuojasi Vokietijoje. Norėdama savo kailiu patirti, ką šios naujųjų laikų tremtinės išgyvena svetur, 47 dienas praleidau nedideliame Žemutinės Saksonijos miestelyje, slaugydama vienišą neįgalią senutę. Taip atsirado „Romanas su Frau", kuriame atsispindi ne tik vokiečių ir lietuvių buities ir kultūros skirtumai ir sąlyčio taškai. Rinkinio pavadinimas – aliuzija į Thomo Manno romaną „Lota Veimare".“ – Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Violeta Šoblinskaitė Aleksa – poetė, prozininkė, dramaturgė, vertėja. Išleido poezijos knygas „Šaknų žiedai", „Šešėlio erškėtrožė", „Stirnino metai", „Basnirčia", „Stiklo knyga", „Septynios suknelės", „Obuoliai iš meilužių sodo", „Margalapė", romanus „Vilkų marti", „Skyrybų kambariai", kitų žanrų prozos knygas („Rudens dienos užkalbėjimas", „Tyruliukuose viskas gerai", dvitomis „Truputis lauktuvių"). Jos kūryba įvertinta Žemaitės, Salomėjos Nėries, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Paukštelio literatūrinėmis premijomis.