Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga

KOKIA MEILĖS PABAIGA YRA LAIMINGA?

Šios penkios istorijos tarpusavyje nesusijusios, bet turi tą pačią teminę ašį. Visos jos prasideda tame pačiame taške – susitinka moteris ir vyras. Įvyksta tai, kas jau aprašyta tūkstančiuose knygų – užgimsta meilė. Daugybę kartų jausmas tas pats, o jo patyrimas – visiškai unikalus. Šio jausmo istorijų veikėjai ir laukia, ir bijo. Jie atsisako visko, ką iki šiol turėjo. Viliasi gauti daugiau ir drauge baiminasi susinaikinti. Kartais ieškojimo procesas užtrunka labai ilgai, o kartais pasibaigia net neprasidėjęs. Kai kada, susiaurėjus regos laukui, žmonės pasiklysta, liaujasi ieškoję ir tampa priklausomi nuo aplinkybių, nuo savo skausmo, taip žalodami save ir visa, kas yra aplinkui. O kai kada – priešingai. Meilė atveria sielos vartus, užgydo žaizdas, gražina tikėjimą.

Visos penkios istorijos prasideda tame pačiame taške, o baigiasi visiškai skirtingai. Pavadinimas žada laimingą pabaigą. Tačiau kokia meilės pabaiga yra laiminga? Ar meilė iš vis kada nors baigiasi? O jei baigiasi, ar verta mylėti?

„Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ – šeštoji Rasos Aškinytės knyga, stilistiškai pratęsianti rašytojos grožinės kūrybos liniją.

Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, penkių romanų autorė, 2014 m. Metų knygos rinkimų konkurso ir 2017 m. Juozo Paukštelio premijos laureatė. Kūryba universali turinio ir formos atžvilgiu. Kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių.

„Skaitydama Rasos Aškinytės „laimingąsias“ istorijas apstulbusi klausiau savęs: negi kas nors papasakojo autorei mano gyvenimą? Iš kur ji taip žino, atspėja, regi, ką galėjau patirti ar patyriau? Kiekvienas iš penkių pasakojimų vienaip ar kitaip kalbėjo ir apie mane, skaitančiąją. Raganavimą ignoruodama, literatūros skrodžiančia įžvelgimų galia žaviuosi, ir ji nesiliauja mane stulbinusi. Rasa šioje knygoje įspėdama ir atverdama moters prigimtį tai ištarė su meile ir atjauta. Feminizmas? Manau, ne. Knyga – visų moters sielos gyvenimo upių sutekėjimas į pažinimo jūrą. O joje – gelmių gelmės“, – Dovilė Zelčiūtė.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.