Numylėtinė / SU VIRŠELIO DEFEKTAIS

KNYGOS SU VIRŠELIO DEFEKTAIS (kainų lipdukai, palenkti kampeliai)

TAU PAVYKO PABĖGTI. BET TAI TIK TAVO KOŠMARO PRADŽIA.

Šis trileris prasideda ten, kur kiti baigiasi. „Numylėtinė“ – išskirtinė šio žanro knyga ir didžiausias pastarųjų metų atradimas Vokietijoje, Spiegel bestseleris. Knyga, išversta į anglų ir daugelį kitų kalbų, pavergė viso pasaulio trilerių mėgėjus.

Belangė miško trobelė. Lenos ir jos čia gimusių vaikų gyvenimas griežtai reguliuojamas – ir valgoma, ir net į tualetą einama pagal nustatytą tvarką. Oras į trobelę patenka per specialų mechanizmą. Vakarais Lena vaikams dainuoja lopšines, dieną juos moko. Tėvas rūpinasi šeima, saugo nuo aplinkinio pasaulio. Niekas niekada neatims iš jo žmonos ir vaikų, nes... niekas nežino, kur jie.

Vieną dieną Lena pabėga. Bet košmaras nesibaigia. Jos kankintojas nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Bet... ar ji iš tiesų toji Lena? Toji, kuri pranyko be pėdsakų prieš keturiolika metų?.. Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka jos tikri ir netikri vaikai?

Romy Hausmann gimė 1981 metais. 24-erių tapo vienos Miuncheno TV filmų bendrovės laidų redaktore. Po sūnaus gimimo ji – laisvai samdoma darbuotoja, nuo 2016-ųjų jos tekstai reguliariai skelbiami tinklaraštyje www.mymonk.de. Trileris „Numylėtinė“ – R. Hausmann literatūrinis debiutas, iškart sudominęs ir kinematografininkus. Rašytoja su šeima gyvena atokioje miškingoje vietovėje netoli Štutgarto.

„Baisūs dalykai atsitinka ne tik tuomet, kai griebiamasi ginklų ar pasipila kraujo upės, kartais pakanka kelių sielos randų, atsivėrusių žmogui net prieš jo paties valią, kad būtų išgaląstas pavojingiausias ginklas – žmogaus protas“, – Romy Hausmann.

***

„Jei šiemet rinktumėtės tik vieną trilerį, rinkitės šį“, – Alice Feeney.

„Negali atsitraukti“, – David Baldacci.

***

Pačią pirmą dieną prarandu laiko pojūtį, orumą ir krūminį dantį. Užtat dabar turiu du vaikus ir katę. Turiu ir vyrą. Jis aukštas, jo plaukai tamsūs, trumpi, akys pilkos. Langai aklinai uždengti sandarinimo plokštėmis. Jis vienas sprendžia, kada diena, o kada naktis. Kaip Dievas.

Sėdžiu šalia ant nudrengtos sofos ir vogčiomis jį stebiu. Jis laiko mane apglėbęs, o mano sumuštas kūnas, nugara ir žemiau skausmingai tvinkčioja nuo jo prisilietimo, lyg manyje plaktų daugybė širdžių. Bandau įsikalbėti, kad blogiausia jau praėjo, bet žinau, kad netrukus eisime gulti. Tarsi per vatą girdžiu vaikų čiauškėjimą, o pati svarstau, kaip nugalabyti jų tėvą.