Mano poe(ma)ma

Sunki, gili motinos senatvė, jau pasirodžiusi ir ankstesnėje poetės knygoje, dabartinėje tampa svarbiausia siužetine ašimi, kiek apskritai eilėraščiai gali būti siužetiški, turėti vidinių įvykių, juos lemiančių konfliktų. Nebūtina skaityti knygos kaip biografinio liudijimo, nors be autentiškos patirties tokios knygos neparašomos. Bet problema bendresnė, visuotinesnė. Atiduoti tėvus, motinas į globos ar slaugos namus, ar neatiduoti. Ar turi vaikai ryžtis prisiimti pačią sunkiausią pareigą? Būtinuosius patarnavimus, kūno priežiūrą šiandien suteikia ir valdiški namai. Tik kaip su žmogaus dvasia?

Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiais apglobiama seno žmogaus dvasia. Apglobiama taip, kad ir ta, kuri apglobia, išgyvena džiaugsmą, teisingo gyvenimo jutimą. Nuolat atšaukinėjama mirtis, nenorima prarasti, nenorima išleisti iš namų tos, kuri čia visada buvo.

Eilėraščių poetiškumas -- atsargūs etikos žingsniai į estetiką.“ – Viktorija Daujotytė