Kartais sninga juodai

Tikra, gera poezija vykdo dvi, tarpusavyje persipinančias misijas – teikia estetinį džiaugsmą ir liudija: vieno žmogaus dvasines patirtis, konkrečios kartos pasaulėjautą, konkretaus tautos išgyvento laikotarpio realijas, fiksuoja nuolat kintantį, apie žmogaus jausenas gelmiškai bylojantį kalbinį kodą...

Naujojoje, jau vienuoliktoje, Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygoje „Kartais sninga juodai“ – liudijimo sandas itin ryškus, išskiriantis šį eilėraščių rinkinį ir viso poeto kūrybinio kelio kontekste. Iš pirmo žvilgsnio, tai – atsisveikinimų knyga – poeto requiem mylėtiems žmonėms, mylėtoms vietoms, savajai praeičiai, su kuria tęstinumo gija jau nutrūkusi.

Tačiau esminė šios eilėraščių knygos ašis – jokiu būdu ne sentimentai ir ne nostalgiški atodūsiai atsisveikinant. Greičiau tai meditacijos, žvilgsniu ir sąmone sustojant ties žmonėmis, vietomis, knygomis, patirtimis, iš kurių, nelyg iš statybinės medžiagos, yra padarytas šios knygos lyrinis subjektas. Taigi „Kartais sninga juodai“ – greičiau yra ne netekčių ar atsisveikinimų, o tapsmo knyga – žingsnis nuo žmogaus rašomos poezijos link tos poezijos, kurią gyvenimas ir mirtis rašo ne žodžiais, o patirčių rievėmis – rašo asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir asmeniškai kiekvienu iš mūsų.

Aklina tamsa nėra juoda –

Juoduma galima tik tada,

Kai yra su kuo

Ją palyginti.

Todėl teisingiau būtų sakyti,

Kad manoji rega paprasčiausiai

Virto telefono skambučiais,

Į kuriuos

Niekas

Neatsiliepia.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.